ŽVAKIŲ GAMYBOS EDUKACIJOS

Ugnis verta pagarbos. Ji gelbsti žmogui buityje, dalyvauja šventėse ir padeda kūryboje. Ji simbolis, ženklas, šventenybė, dievybė ir čia pat - kūnu patiriama deginanti tikrovė. Lietuvių tauta išsiugdė itin pagarbų požiūrį į ugnį, ypač į tą, kuri dega namie. Tai išryškėja įsigilinus į daiktą ir reiškinį - žvakę. 

Senais laikais žmonės pasišviesdavo balanom, o vaškines žvakes saugojo ypatingoms progoms. Tačiau ir šiais laikais žvakė nepraranda savo svarbos. Ji tebekuria namuose jaukumą, skleidžia malonią šviesą ir šilumą. Ji vis dar tebeturi ir šventą (sakralią) paskirtį. Ji apeigų dalyvė, būrimų ir maldų tarpininkė, sergėtoja nuo ugnies, gynėja nuo tamsos, mirštančiųjų išlydėtoja ir gimusiųjų laimintoja. Daug gražių ir didingų dalykų apie žvakę yra primiršta, tačiau nepamiršta. 

Edukacijų metu kviečiame kartu prisiminti paprotinę žvakės reikšmę ir savo rankomis pasigaminti šviesos nešėją šeimai ir namams. Edukacijos rengiamos visus metus, kiekvieną kartą apžvelgiant žvakę vis kitos kalendorinės ar šeimos šventės kontekste. Žvakės gaminamos keturiais skirtingais būdais: tai mirkymas, liejimas „ant lanko”, vyniojimas ir sukimas. Kiekvienai grupei pagal jos amžių ir sugebėjimus rekomenduojamas konkretus gamybos būdas. Edukacijos vedamos žemaičių, lietuvių, rusų ir anglų kalbomis.