KUPA
iš bityno ir žolyno

MŪSŲ BITYNAS KUPA

KUPA – tai Almos ir Audriaus Kasperavičių bitynas, tęsiantis jau kelių kartų kosmetikos, skanėstų ir žvakių gamybos tradiciją. Natūrali kosmetika gaminama iš Lietuvos klimate išaugusių augalų aliejų ir fitolių, kurie kūrybingai jungiami su bičių suneštom gėrybėm - medum, vašku, pikiu. Čia gimsta ypatingi skanėstai ypatingoms progoms - sirupai, hidrolatai, sėklų mišiniai su bičių duona ir medum. Bityne KUPA gaminamoms žvakėms suteiktas tautinio paveldo sertifikatas, čia rengiamos žvakių liejimo edukacinės programos, šventės ir paskaitos. Jungiant augalus su bičių gėrybėm, gaunama plati gaminių gama kūno priežiūrai, šventiniam stalui ir namų kasdienai. Iš senelių paveldėti receptai ir gamybos būdai pratęsia daugelio kartų puoselėtą natūralumo tradiciją. Naudojant vietines žaliavas ir pasitelkiant tautos sukauptą patirtį, pasiekiama aukščiausia, laike patikrinta kokybė.

PRISILIETIMAI

Bandau prisiminti kur ir kada viskas prasidėjo... Pirmas prisilietimas prie dūminės buvo vaikystėje, kai bites prižiūrėjo mano bočius. Turėjau nuostabų bočių, o jis nuostabias bites. Bitės dūzgė žemaitiškai netoli Salantų. Ten netoliese ošė Imbarės piliakalnio ąžuolai, gurgėjo Salantas, miškuose knibždėjo lūšiai ir arkliniai vilkai (tegul tik iš bočiaus pasakojimų, bet mano vaizduotėje jie užėmė svarbią vietą). Kaimynystėje Orvidas stukseno savo akmenis. Man buvo kažkur keturi metai, bet aš jau buvau užsisėjusi kiaulpienių laukelį po sena obelimi, aš jau žinojau, kas yra laka ir kokio saldumo yra bitės įgėlimas, kokios aštrios yra ražienos, kai eini basa, kokia maža esu, kai einu viena kukurūzų lauku, ir koks sambrūzdis yra namie tą diena, kai sukamas medus. Žinojau kaip traška naujutėlis celofano lakštas (dabar į jį vyniojamos gėlės), į kurį bočius įvyniodavo, iš didžiulio kibiro atpjautą kietą medaus gabalą, atėjusiam kaimynui. Iš bočiaus aš nesimokiau, mokėsi mano mama, bet gavau jausmą kas tai yra, ir ką žada kieme pasklidęs dūminės kvapas.

Pirmas prisilietimas prie avilio vidaus gyvenimo įvyko jau vėliau, mamos bityne, kuris yra netoli Platelių. Taip ir keliavau per gyvenimą žinodama, kad ir mano kieme bus bitės. Kai atsirado kiemas, atsirado ir bitės - mama padovanojo kelis avilius. Štai tada pirmą kartą prie rankos prisilietė bitė, skrisdama pro šalį su savo sparneliais. Kai jau išdrįsau ateiti, prie savo bičių savame bityne, be pirštinių.

Dabar mūsų šeimos bitės dūzgia netoli Senųjų Trakų. Ant vyro senelio žemės pasistatėme namelį. Ir vėl prisilietėme prie labai įdomių vietų. Netoliese Vytauto Didžiojo gimtinė, ir tų laikų karžygių kapai. Mūsų vaikai jau prisilietė prie kirvelio, rasto senajame kapinyne (dabar jį galima pamatyti atnaujintoje Vilniaus Gedimino pilies bokšto ekspozicijoje). Vaikai žino, kokie švelnūs laukiniai dobilai, kai bėgioji per juos basomis, kas būna, kai eini vėjo pakraščiu, kur kieme auga šventoji kiaulpienė, kurios vaikai neleidžia nupjauti.  Ir kaip būriuojasi bei klykia išskrendančios gervės. Koks jausmas apima, kai grįžti iš mokyklos apsnigtu puriu miško takeliu, kuriuo dar niekas niekas nėjo.

Šuo metu bityne vienas avilys priklauso sūnui. Jį gavo būdamas aštuonerių. Mano mama (baba) jam padovanojo atakiavimo šakutę, o vyro tėtis (bočius) savo kaltą su kuriuo bitininkavo daugelį metų. Štai taip susitiko dvi upės – dvi bitininkų šeimos. Ką veika tranai rudenį, sūnus jau žino, kad bitės niekada nemiega - irgi. Ką reiškia stovėti bičių debesėlyje taip pat žino. Dabar linkiu jam patirti tą švelnų šilkinį bitės sparnelių prisilietimą prie nuogos rankos šiltą vasaros dieną...

Alma Kasperavičienė

0
 .