Piknikas kapuose?
Pamenat, kad sovietų Lietuvos laikais Vėlinės oficialiai nebuvo
šventė? Tai buvo įprasta darbo diena, kurios vakare visi skubėdavo
aplankyti savo artimųjų kapų. Per beveik penkias dešimtis metų išsiugdė
tradicija į kapus eiti sutemus. Tačiau ar tikrai viskas prasidėjo
sovietmečiu? Dar iki antrojo pasaulinio karo kapai Lietuvoje būdavo
lankomi dienos metu, uždegant žvakę.
Dar anksčiau, XVII a. Romos Katalikų bažnyčia draudė valstiečiams Vėlinių metu lankytis
kapinėse. Turbūt ne be reikalo, nes valstiečiai į kapus eidavo su
vaišėmis, alumi ir dainomis. O kapinėse vaišindavosi ir mirusiuosius
vaišindavo, palikdami dalį maisto ir gėrimo pernakt. Žinoma - prie
uždegtos žvakės. Kunigų laiškuose vyskupui buvo minima, kad kaimiečiai
bažnyčioje šventintas žvakes naudoja pagoniškiems reikalams!
Taigi,
tie kas kartais stebisi romų, baltarusių, ukrainiečių ir rusų papročiu
kapinėse pakelti taurelę už mirusius, turėtų suklusti: mūsų pro pro
proseneliai irgi darė taip pat, o žvakes kapinėse degino nuo seno.
Vaškinė žvakė tais laikais buvo brangus ir gerbiamas daiktas, kurį labai
tausojo. Kad ją pagaminti reikėjo daug laiko, kantrybės ir darbo.
Vaišės išnyko, o žvakių deginimas – liko, tik vašką pakeitė parafinas. Be to, atsirado patogus plastikinis indelis su dangteliu, ir akcijinė kaina parduotuvėse. Niekas nenuneigs, kad nakties tamsoje švytinčios kapinės atrodo labai įspūdingai, bet ar verta ateities kartoms palikti tokį šiukšlių kiekį, kuris atgula į konteinerius po Vėlinių? Juk žvakė kapuose - tik simbolis. Gal pakaktų vienos vaškinės žvakės, pilnai sudegančios ir po savęs nepaliekančios nieko?
Komentarų nėra
Atsakykite
Krepšelis
Krepšelis tuščias.